Vėdinimas

 

Pastatuose oras būna užterštas mažais kiekiais įvairiausių junginių, kurie veikia žmogaus sveikatą.

Gerai izoliuotame pastate be vėdinimo arba su nepakankamu vėdinimu nuolat būnantys žmonės dažnai skundžiasi įvairiais negalavimais: galvos skausmais, alerginiais susirgimais, nemiga, nedarbinga nuotaika. Šis seniai pastebėtas reiškinys pavadintas „ligoto pastato sindromu“. Tyrimų duomenimis, miestietis vidutiniškai net 80 % laiko praleidžia uždarose patalpose.

 

vedinimasVėdinimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių siekiant išlaikyti sveikatai nekenkiančią patalpų oro kokybę pastatuose ir gali būti skirstomas  į natūralų, mechaninį ir mišrų.

Paprasčiausias statinių vėdinimo būdas – natūralus, kai oras į patalpas patenka pro pastate esančius plyšius, langus, orlaides, ventiliacijos ertmes naujo tipo languose, duris ar specialiai tam įrengtas angas. Oras šalinamas vertikaliais traukos kanalais natūralios traukos principu (laisvoji konvekcija), kai patalpose sušilęs oras kyla į viršų. Tokie kanalai paprastai įrengiami tualete, vonios kambaryje ir virtuvėje.

 

 

Vėdinimas dar skirstomas į šias grupes:

  • Natūralus vėdinimas.
  • Mechaninis vėdinimas.
  • Mišrus vėdinimas.

 

Natūralus vėdinimas skirstomas į:

organizuotą, kai orui įeiti ir išeiti numatomos specialios angos, žinomi tų angų matmenys ir išdėstymas, bei neorganizuotą, kai oras skverbiasi per tiksliai nežinomo ploto ir vietos nesandarumus ir plyšius.

 

 

Natūralaus vėdinimo trūkumai:

  1.  

patenkantis į patalpas oras nesušildomas, todėl kai už lango šalta, pavyzdžiui, žiemą, vėdinant patalpas gali susidaryti šaltas skersvėjis, skatinantis peršalimus;

  •  

patenkantis į patalpas oras nevalomas ir nefiltruojamas, su oru į patalpas patenka vabzdžiai, dulkės ir kiti nešvarumai. Dulkių patekimas ypač būdingas pastatams, esantiems arti judrių gatvių. Taip pat vėdinant tokius pastatus natūraliu būdu į patalpas patenka gatvės triukšmas;

sunku reguliuoti patenkančio oro kiekį, dėl to patalpos gali būt vėdinamos per daug arba per mažai. Vasarą, kai patalpos ir lauko temperatūrų skirtumas artėja prie nulio ir oras praktiškai nustoja judėti;

dideli energijos nuostoliai ir dėl to didėja šildymo kaštai.

Įrengti natūralaus vėdinimo sistemą (šachtas) vidutinio dydžio individualiame name gali kainuoti 2- 3 tūkstančius litų. Tačiau patys didžiausios, tačiau daugeliui dabar akivaizdžiai nematomos išlaidos tokių namų gyventojus lauks ateityje- neefektyviai šildant savo būstą.

 

Mechaninis arba “priverstinis” vėdinimas- kontroliuojamas oro patiekimas į vėdinamą patalpą naudojant tam skirtus prietaisus (ventiliatorius, rekuperatorius ir kt.).

Paprasčiausias mechaninio vėdinimo pavyzdys- oro ištraukimas drėgnose patalpose (vonioje, WC patalpoje), ar virtuvėse- garų surinkėjai. Ištraukiamoji ventiliacija tiesiog išpučia orą laukan. Vidinės erdvės slėgis krenta ir šviežias lauko oras per nesandarumus ar per tam skirtas ventiliacines angas patenka vidun. Kokybiški ventiliatoriai veikia tyliai ir naudoja reliatyviai nedaug elektros energijos, turi galimybę nustatyti veikimo periodiškumą ir trukmę.

Specific Fan Power Image(1)Pagrindinis ištraukiamųjų ventiliatorių trūkumas- jie negali kontroliuoti iš kur į patalpą patenka naujas oras. Dažnai oras pritraukiamas per prasčiau name izoliuotas patalpas- katilines, garažus ar pan. Todėl patiekiamo oro kokybė nebūna labai gera. Be to, šaltuoju metų laiku, pašalinama daug šilto oro, o pritraukiamas oras būna lauko temperatūros. Prarandama brangi energija. Šiltuoju metų laiku- į patalpas patenka karštas aplinkos oras.

Kitas ventiliavimo būdas- įrengti ventiliavimo sistemą kuri verstų gryną lauko orą judėti į patalpas, iš kurių senesnis oras būtų išstumiamas laukan (tiekiamoji ventiliacija). Šiose sistemose gali būti integruotas pašildymo ar oro vėsinimo komponentas, todėl šviežias oras patiekiamas norimos temperatūros. Patiekiamas oras gali būti filtruojamas- išvalomas nuo teršalų, pašalinama perteklinė drėgmė, kvapai bei pašildomas ar atvėsinamas.

 

 

 

 

 

Mišrus vėdinimas

 

Mišrus arba hibridinis vėdinimas naudoja mechaninius ir natūralius vėdinimo procesus. Mechaniniai ir fiziniai komponentai gali būti naudojami kartu vienas su kitu, ar atskirai, skirtingu paros laiku. Natūralus komponentas, dėl kartais nenuspėjamų išorės oro sąlygų, ne visada gali pakankamai išvėdinti norimą erdvę. Mechaninis komponentas yra naudojamas, siekiant padidinti bendrą ventiliacijos efektyvumą, arba kaip kontrolės priemonė reguliuoti natūralaus vėdinimo procesą, pavyzdžiui, apribojant oro kaitos normą tam laikotarpiais, bei padidinant kitais (karštą vasarą naktimis vėdinant patalpas vėsesniu aplinkos oru).

 

 

mišrus vėdinimasTačiau tiek ištraukiamoji, tiek ir tiekiamoji ventiliacija turi didelį trūkumą- jos į lauką išstumia orą kuriam sušildyti arba atvėsinti jau sunaudota daug energijos. Šiam trūkumui pašalinti buvo sukurti šilumos atgavimo prietaisai- rekuperatoriai.
Pagal šiuolaikinius standartus izoliuotame name vėdinimas negali būti pasyvus nekontroliuojamas procesas- vėdinimo poreikiai ir normos turi būti apskaičiuotos ir reikalingi oro srautai suplanuoti ir subalansuoti. Sandarus namas greitai prisipildo kenksmingomis dujomis bei pertekline drėgme. Tokiame ore būna gausu dulkių, mikroorganizmų.
Patalpų vėdinimui naudojant rekuperatorių, tiekiamas šaltas lauko oras bus pašildomas iš patalpų šalinamu šiltu oru. Rekuperatoriai „atgauna“ (naudingumo koeficientas) nuo 50 iki 95 procentų energijos. Ir taip ne tik efektyviai ir kontroliuojamai vėdinamos patalpos, bet ir taupomos šildymui sunaudojama energija.

Šiuolaikinės vėdinimo sistemos susideda iš daugelio komponentų: triukšmo slopintuvų, ortakių, lauko grotelių, difuzorių, alkūnių, pereigų, sklendžių, vėdinimo įrenginio, jo valdymo pulto, filtrų ir kt.